Tai – tik keletas prasmingo DI taikymo teatre pavyzdžių, iš tikrųjų keičiančių spektaklio galimybes ir atveriančių erdvę skaitmeninei būčiai, neturinčiai sąmonės, tapti patirties bendrakūrėja. Tokie pavyzdžiai mažina skepsį, kad DI turinys negali giliai sukrėsti, nes pats DI neturi intencijos, vaizduotės, sąmonės, pasąmonės, savirefleksijos, patirties ir kitų žmogiškumą apibrėžiančių savybių. Vis dėlto sujungus jo galimybes su jautria, trapia, kūniška, laikina žmogiška substancija neabejotinai gali rastis stulbinančių artefaktų. Vieną tokių kviesime skaitytojus patirti, vartant numerio priedą „Nufotografuoti praeitį“.

Numerį atidarome VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute magistro darbą apie DI įtaką žmogui / DI etiką apgynusios Teresės Bernatonytės autoriniu tekstu, kuriame ji gilinasi į DI ištakas ir esmines menininkų iškeltų teisinių konfliktų priežastis: ką daryti su faktu, kad kūriniai, kuriuos DI naudoja kaip šaltinius duomenų bazei kurti, įtraukiami be menininkų sutikimo, be atlygio ir galimybės iš tokių duomenų rinkinių pasitraukti? Autorė įdėmiai žvelgia į DI, atkreipdama dėmesį, kad jo kuriami technologiniai stebuklai nėra neutralūs. Jo kūryba pilna žmogaus pėdsakų, tik tas žmogus nėra apie tai informuotas.

Teatrologė Kristina Steiblytė kalbasi su menininke, kultūrų tyrėja Agne Gintalaite, kuri į DI žvelgia vedama smalsumo, o ne baimės. Pradinį savo santykį su generatyviniu DI vadinanti tiriamuoju žaidimu, o vėlesnį – taikomuoju menu pašnekovė kuria vaizdus, kuriuose ją labiausiai domina DI klaidos, nes per jas atsiskleidžia jo autentiškumas. Tai pokalbis apie duomenų kanibalizmą, DI cenzūrą, saugumo ir etikos reikalavimus, ribas, DI agentus ir neoliberalią efektyvumo svajonę.

Muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė kompozitorių Mykolo Natalevičiaus ir Mantauto Krukausko klausia, kas yra jų drauge su DI modeliu kurtos „Įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ autoriai? Iš kokių kūrinių mokėsi jų naudotas modelis? Kompozitoriai apie DI kalba kaip apie tam tikrą dirbtinę muzikinę intuiciją, inspiracijos šaltinį, o autorystės klausimo nesureikšmina: „Autorystė yra visų kitų autorių, buvusių iki mūsų, sintezė.“

Belgų dokumentinio teatro kūrėjas Hannesas Dereere’as teatrologei Ugnei Kačkauskaitei prabyla apie itin subtilius DI suvokimo niuansus. Anot jo, svarbu išlikti budriems, kad korporacijų algoritmai nepažintų mūsų geriau nei mūsų artimieji. Hanneso veiklos modeliai kiek priešinasi DI metodikoms: pavyzdžiui, jis pirmenybę teikia varginančiam pokalbių su žmonėmis perrašymui ranka, užuot leidęs tai per akimirką padaryti DI. Kodėl? Tam, kad ilgiau pabūtų su gyvai vykusio pokalbio esme. Iš esmės Hannesas kalba apie laiką, energiją ir vertę, apie sąmoningą supratimą, kam juos skiriame.

Didžiosios Britanijos tyrėjai Alanas Chamberlainas, Piotras Woycickis ir Favour Borokini analizuoja giliąsias DI fenomeno sroves: keliaudami per reprezentacijos, tapatybės ir kūniškumo klausimus, mokslininkai tiria jų santykį su technologijomis ir atspindžius DI modeliuose. Kūno reprezentacija generatyviniame DI keliama kaip viena opiausių temų. Pavyzdžiui, etninių mažumų tapatybė dėl skaitmeninio atotrūkio DI yra tiesiog nepažini. Tyrėjai kalbasi apie duomenų hierarchiją ir selektyvumą, apie galios svertus, apie duomenų archyvą kaip praeities saugyklą, kuri formuoja mūsų ateitį.

Bakalauro darbą apie DI taikymą Lietuvos teatre rašiusios LMTA absolventės Gabrielės Pelakauskaitės kalbinami dramaturgas ir audiovizualinių menų kūrėjas Rimantas Ribačiauskas kartu su programuotoju Robertu Dumpiu kuria savitą darbo modelį, kuriame tiek technologinis mąstymas, tiek meninė praktika yra vienodos svarbos. Aiškėja, kad kūrybinis tandemas DI suvokia kaip priemonę optimizuoti procesus, pasitelkti DI balsus dramaturgijos bandymams, kitaip tariant, pirminiame etape repetuoti be aktorių. Vis dėlto, neslepia jie, bandymai su DI kartais priverčia koreguoti ir darbą su gyvais aktoriais – prie tam tikrų DI balsų tonacijų ar emocijų pripratusi ausis tikisi to paties ir iš žmonių.

Teatrologė Vlada Kalpokaitė su asociacijos LATGA Dramos kūrinių skyriaus vadove Evelina Narvičiene tyrinėja teisines DI autorystės sankirtas. Ar jau egzistuoja teisinio reguliavimo praktikos? Kokie ieškiniai teikiami teismams? Kada pradėsime žymėti turinį, kuris sukurtas pasitelkus DI? Ir ką numato Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas?

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė pasakoja apie tyrimą, kuriame susilieja DI ir improvizacija teatre. Kalba paremtuose improvizaciniuose pasirodymuose DI praverčia kaip išradingas, netikėtas kryptis siūlantis dialogo moderatorius. Ar gali DI tapti kūrybos partneriu? Drauge su psichologe Agne Jurgaityte-Avižiniene atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad DI nepasiekiama daugybė žmogiškųjų verčių, kurių reikia improvizacijai. Kokių? 

Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kviečia pasinerti į jos eksperimentą su DI kuriant dramaturgiją. „DI – padedanti fėja ar informaciją spjaudantis monstras?“ – klausia kūrėja, prašydama DI pagalbos, kuriant pjesę apie Orlandą, kurią įkvėpė Virginijos Woolf romanas „Orlanda(s)“. Skaitytojams pateikiamas teksto juodraštis – autorės mintys ir DI siūlymai, vėliau išbraukti, trumpinti ir apdoroti. 

Numerio priede šįkart beveik nerasite teksto. Publikuojame jau minėtos menininkės Agnės Gintalaitės vaizdų ciklą „Nufotografuoti praeitį“. Autorė pasitelkia DI tam, kad atgaivintų ryškumą praradusius vaikystės miesto prisiminimus. Ciklui itin pravertė vadinamosios generatyvinio DI haliucinacijos, kuriose kūrėja įžvelgė ryšį su tuo, kaip pasaulis atrodė vaiko akimis. Nejaukią, sukeistintą, savitų pavidalų atmosferą skleidžiantys vaizdai – tarsi praeities archeologija, kurioje užfiksuota ištisa epocha, sovietinė migla, pilna baugių nuojautų ir išdidėjusių figūrų. DI paskirta netikėta užduotis – sukurti praeitį – įgalina ne rekonstruoti praėjusius laikus, o veikiau per atsitiktinius vaizdų sąskambius kažką viduje pajudinti, aktyvuoti užmirštas formas ir jausmus, potyrius, o per tai – susijungti su jau išnykusia visuomenės būkle.

Leidinio dizaineris Vilmantas Žumbys apie viršelį sako: „Šįsyk mintys neramiai šokinėjo kažkur tarp skaitmeninės tvarkos ir žmogiško neapibrėžtumo. Kai dabar galvoju apie kūrybinio proceso metu iškilusius simbolius, girdžiu šiuos žodžius: baimė, greitis, sintetinė organika, trintis, kamufliažas ir atodanga.“

Netikėta, tačiau rengdama šį numerį susiliečiau su pačia žmogiškumo esme. Iškilus klausimui, kaip DI sektųsi perprasti ir imituoti 8,3 milijardo žmonių eiseną, ir juolab – kokiais mikroniuansais ją reikėtų nusakyti, rašant eisenos promptą; arba kaip reikėtų apibūdinti kiekvieno unikalaus žmogaus šukuoseną, su kurių atvaizdavimu DI lig šiol turi labai daug problemų, patyriau žmogų kaip neįtikėtinai sunkiai išmatuojamą ir apibūdinamą būtybę. Supratusi, kad paprašytas sulaužyti taisykles DI galėtų tik sukelti algoritminį triukšmą, tačiau vietoje senų taisyklių nesukurtų prasmingų naujų; o paprašytas surizikuoti nė akimirkos nedvejotų, nes jis niekuo niekada nerizikuoja, neturi gėdos jausmo, iš naujo įvertinau žmogaus pažeidžiamumą ir galią kurti. Iš tiesų K U R T I.

Dovilė Zavedskaitė, žurnalo vyr. redaktorė